2020 10 09 LPLI ir JPA organizavo seminarą ,,Priklausomybės ir psichologiniai žaidimai“, lektorius – V. Alekna. Pateikiame straipsnį, parašytą remiantis seminaru. Autorė – žurnalistė Daiva Ausėnaitė.
Vytautas Alekna: vaikystėje patirtos psichotraumos nulemia kokius vaidmenis vaidinsime užaugę
Gydytojas psichiatras Vytautas Alekna kiekvieną kartą, kai į jo kabinetą užsuka priklausomybę turintis žmogus, mato to žmogaus vaikystėje įvykusias psichotraumas ir jų sukeltas pasekmes – pasirinkimą žaisti vieną iš suaugusiųjų žaidimų. Žaidimus, kuriuos žaidžia suaugusieji susistemino ir aprašė amerikiečių psichoanalitikas Eric Berne. Lietuvos priklausomybės ligų instituto surengtoje paskaitoje psichiatras Vytautas Alekna pasakojo apie psichotraumų ryšį su elgesio šablonais suaugus.
Psichotraumos ir priklausomybės
Gydytojas psichiatras Vytautas Alekna sako, kad žmogaus gyvenime turi nutikti kažkoks baisus dalykas (tai, ką specialistai vadina psichotrauma), kad jis „įjungtų“ kažkokią programą, įsitrauktų į vadinamąjį žaidimą. Pasak psichiatro, atlikta ne viena studija parodė, kad egzistuoja tamprus ryšys tarp patirtos psichotraumos ir vėliau įvykstančių „žaidimų“, tokių kaip „aš alkoholikas“, „aš narkomanas“ ir pan.
Lietuvos priklausomybės ligų instituto surengtoje paskaitoje gydytojas psichiatras Vytautas Alekna plačiau pristatė ACE studijos rezultatus. Pasak psichiatro, ši studija viena didžiausių tiriamųjų skaičiumi – tirta 17 500 žmonių. Siekta išsiaiškinti, kaip vaikystėje, jaunystėje patirtos psichotraumos paveikia tolimesnį žmogaus gyvenimą.
„Jeigu gyvenimo pradžioje nutinka 4 psichotraumatinės patirtys, jos didina riziką susirgti hepatitu (2.5 karto) lyginant su tais, kurie nėra patyrę psichotraumatinių patirčių. Depresija susirgti 4.6 karto didesnė, 12 kartų didesnė tikimybė, kad žmogus gyvenimo eigoje bandys žudytis. Ir psichotrauminių patirčių buvimas vaikystėje ar jaunystėje didina širdies ir kraujagyslių ligų išsivystymo riziką. Šie skaičiai man daro didelį įspūdį”, – kalbėjo gydytojas psichiatras.
Kita studija, pasak V. Aleknos, parodė, kad priklausomai nuo to, kiek psichotraumų žmogus patyria vaikystėje, lemia ir tai, ar vėliau jis vartos psichiką veikiančių vaistų, pavyzdžiui, antidepresantų. 4 psichotrauminiai atvejai duoda beveik 100 proc. tikimybę, kad sulaukęs 50 metų žmogus vartos antidepresantų.
Kokios būna psichotraumos
Fizinis, psichologinis ir seksualinis smurtas – psichiatras įvardijo dažniausias psichotraumas. „Seksualinio smurto įtaką tolimesnei psichikai šiuo metu bene daugiausiai tyrinėja norvegai. 93 proc. atvejų seksualinį smurtą auka patiria iš 1 ar 2 rato savo artimiausių žmonių: tėvas, senelis, brolis, pusbrolis, dėdės. Mes baiminamės, kad kažkas nutiks vaikui gatvėje ar kažkur kitoje aplinkoje, ne namuose. O štai statistika sako, kad kartais nesaugiausia būna būtent namuose” – kalbėjo Vytautas Alekna.
Pasak V. Aleknos, dirbant su priklausomais asmenimis, dažnai tenka matyti, kad jie nesugeba išreikšti savo jausmų ir viską padaro, kad tik nebūtų tų jausmų. Tai irgi patirtos psichologinės traumos pasekmė. ACE studija parodė, kad kai kurias traumas galima vadinti itin sunkiomis, pavyzdžiui, vieno iš tėvų įkalinimas, smurtas prieš motiną, jei šeimoje gyvena žmonės su psichikos sutrikimais, tėvų skyrybos ar emocinė, fizinė vaiko nepriežiūra.
27 proc. patyrusiųjų psichotraumas išsivysto įvairios priklausomybės.
Psichotraumų poveikis kūnui
Gydytojas psichiatras Vytautas Alekna vaizdžiai papasakojo, kas vyksta su kūnu, kai patiriama psichologinė trauma. „Įsivaizduokime situaciją, vaikštom sau ramiai senamiesčiu, iš už kampo išlenda koks nedraugiškas žmogus, kuris iš mūsų nori pinigų, telefono ar gyvybės. Antinksčiai iš karto išmeta labai didelį kiekį adrenalino. Adrenalinas pradeda varyti širdį, širdis kad greičiau plaktų turi siųsti impulsus į pailgąsias smegenis. Išsiplečia bronchai, daugiau gauname deguonies. Išskiriamas kortizolis, kad mažintų uždegimą ir jeigu susižeisim, kad mums mažiau skaudėtų. Kovinė parengtis netgi perskirsto kraujotaką iš mažiau svarbių organų į itin gyvybiškai svarbius. Išlaisvina kitus streso hormonus. Iki tam tikro lygio viskas gerai, nes tam tikras kiekis baimės padeda mums adaptuotis. Bet jei tie trauminiai patyrimai kartojasi kiekvieną dieną? Jeigu vaikas eina į darželį ir žino, kad jam ten suks ausį ar duos su liniuote per nagus? Tas stresas lemia įvairius fizinius pokyčius. Lėtinis besitęsiantis stresas mažina neuroninių jungčių kiekį, jų funkcionalumą, mažina mielino kiekį, impulso perdavimą, keičiasi fiziologiniai dalykai, keičiasi zonos smegenyse, kurios atsakingos už emocijas, keičiasi pagumburys, prefrontalinė žievė, mažėja kognityviniai gabumai”, – aiškino lektorius susirinkusiems į Lietuvos priklausomybės ligų instituto organizuotą paskaitą.
Psichiatras V. Alekna prisiminė Norvegijoje psichotraumatologų konferencijoje skaitytą pranešimą. „Ten buvo paskelbta, kad nuskanavus smegenis žmonių, patyrusių psichotrauminius padarinius, fiksuoti tokie patys pakitimai kaip sergančiųjų šizofrenija asmenų smegenyse. Psichologinių traumų padariniai žmogui yra lemtingi. Septynios patirtos psichotraumos gyvenimą sutrumpina 20 metų“, – kalbėjo psichiatras.
Gyvenimo scenarijus
Lietuvos priklausomybės ligų instituto surengtoje paskaitoje dalyvavusiems psichiatras Vytautas Alekna priminė apie vadinamuosius gyvenimo scenarijus.
„Vos tik gimstame, mes imame rašyti scenarijus. Mokslininkai įvardijo ne vieną gyvenimo scenarijų: laimėtojas, pralaimėtojas, nelaimėtojas, gyvenimas be meilės, gyvenimas be proto, gyvenimas be jausmų. Iki ketverių metų žmogus pasirašo pagrindinius dalykus: kaip aš būsiu, ką darysiu. Jei įsivaizduoti gyvenimo scenarijų kaip namo statybas, tai galima sakyti, kad iki 7 metų žmogus pasistato sienas, užsidengia stogą. Iki 12-os įsirengia interjerą. Likusį gyvenimą žmogus tame interjeretik kėdes perstumdo, paveikslus pakeičia, kažką simboliškai pakeičia, bet nieko labai drastiško neįvyksta”, – aiškino gydytojas psichiatras.
Pasak V. Aleknos, tėvų ištartos frazės gali daryti nemažą įtaką vaiko gyvenimo scenarijui. Tačiau didžiausią įtaką žmogaus gyvenimo scenarijaus rašymui daro žaidimai, kuriuos žaidžia suaugusieji.
Alkoholiko žaidimo žaidėjai
Vienas plačiausiai aprašytų suaugusiųjų žaidžiamų žaidimų yra „alkoholikas”. „Žaidimas „alkoholikas” yra gyvenimo žaidimas. Jis žaidžiamas iki pat gyvenimo pabaigos ir jis, kaip visi žaidimai, turi tam tikras taisykles, taip pat pradžią, eigą, pabaigą. „Alkoholiko” žaidimą sudaro 5 vaidmenys ir jis geriausiai atsiskleidžia jeigu yra 5 žaidėjai”, – kalbėjo V. Alekna.
Jis sakė, kad alkoholikas savo žaidime dažniausiai būna dar ir aukos vaidmenyje. Kiti jį persekioja arba gelbėja. Persekiotojas dažniausiai būna priešingos lyties alkoholiko partneris. Alkoholiko žaidime dar dažniausiai būna kvailelis – tas, kuris duoda pinigų, padaro pavalgyti. Ryte kvailelis gali persijungti į persekiotojo vaidmenį. Gali būti ir tiekėjas – tas, kuris parūpina alkoholį (pavyzdžiui, barmenas, draugas sugėrovas).
„Šitam žaidime visuomet atsiranda ir gelbėtojas. Tai iš pradžių gali būti šeimos gydytojas, vėliau psichiatras. Blogiausia, kai paciento atkryčiais nusivylęs medikas pasirenka aktyvų gelbėtojo vaidmenį ir pasveikimą užsikrauna ant savo pečių. Tuomet alkoholikui vėl lieka vienintelis darbas – gerti. Todėl visuomet patariu sudaryti su priklausomybe turinčiu pacientu kontraktą. Tai gali būti žodinis kontraktas, kai kurie psichiatrai pasirašo ir popierinį. Labai aiškiai turi būti sutarta, ko gydytis atėjęs pacientas nori, per kiek laiko jis nori to pasiekti ir kaip bus pasidalinta atsakomybė. Geras variantas, kai žmogus prisiima 80 proc. atsakomybės už savo gydymosi sėkmę, gydytojas – 20 proc. Kiti psichiatrai dalinasi atsakomybe per pusę“, – pasakojo gydytojas psichiatras Vytautas Alekna. Pasak jo, sudarius tokią sutartį specialistui svarbiausia stabdyti save ir priminti sau, kad neturi daryti daugiau nei sutarta. Jeigu specialistas padaro daugiau nei buvo sutarta su klientu, jis iš gelbėtojo gali virsti persekiotoju, raginančiu susiimti, nustoti gerti, kontroliuojančiu.
Keli patarimai
„Niekada netikėkite, kad psichinę ligą (nesvarbu kokia ji bebūtų – priklausomybė, šizofrenija ar kt.) turintis žmogus yra visiškai bejėgis susitvarkyti su savo liga ir beviltiškas kaip pacientas. Pasaulio psichiatrų patirtis rodo, kad net beviltiški, nurašyti pacientai pasveiksta ir grįžta į gyvenimą. Svarbu fiksuoti ir savo emocijas. Jeigu su priklausomu žmogumi dirbantis specialistas ima pykti, blogai jaučiasi – tai nėra gerai. Tai rizika įsitraukti į kliento siūlomą žaidimą. Todėl dirbant su priklausomais žmonėmis svarbu pačiam vaikščioti į psichoterapijas, supervizijas“, – patarė gydytojas psichiatras Vytautas Alekna.