Psichiatras-psichoterapeutas Raimundas Alekna, „Ąžuolyno“ klinikos direktorius, savo moderniais ir labai toli į priekį užbėgančiais pastebėjimais visuomet stebina ir išjudina sustingusius, inertiškai dirbančius kolegas. Jis siūlo kalbėti apie asmeninę psichiatro motyvaciją dirbti su priklausomybe sergančiu žmogumi, taip pat gilintis ir aiškintis, kokia vaikystėje patirta psichotrauma nuvedė žmogų į priklausomybę, bei rasti atsakymą į nelengvą klausimą, ką pirmiau gydyti, jeigu žmogų kamuoja ir priklausomybė, ir psichinė liga.
Kelios diagnozės
Rugsėjo pabaigoje Seime vykusioje konferencijoje „Priklausomybės ligos: dabarties situacija ir perspektyvos ateityje“ pranešimą skaitęs psichiatras R. Alekna sakė, kad ambulatorinėmis sąlygomis jo vadovaujamoje klinikoje yra gydomi įvairūs psichikos sutrikimai, tarp jų ir priklausomybės nuo psichoaktyvių medžiagų.
Specialistui pastaruoju metu dažnai tenka lankytis Norvegijoje. Jis atkreipė dėmesį į tai, kaip toje šalyje gydomi pacientai, turintys kelias psichiatrines diagnozes. „Gydomos abi sutrikimo dalys neatsiejamai viena nuo kitos. Kokios tai diagnozės? Pasiremsiu mokslininkais, kurie teigia, kad piktnaudžiauja psichoaktyviomis medžiagomis apie 16 proc. visų gyventojų. 47 proc. sergančiųjų šizofrenija piktnaudžiauja psichoaktyviomis medžiagomis, sergantys bipoliniu sutrikimu – 56 proc., didžiąja depresija – 27 proc., generalizuoto nerimo sutrikimu – 23 proc., obsesiniu kompulsiniu sutrikimu – 32 proc., panikos sutrikimais – 35 proc.“, – sakė specialistas ir kvietė daugiau kalbėti apie pacientus, turinčius ne vieną psichinę ligą.
Taip pat jis pabrėžė, kad nė vienas konferencijos dalyvis nekalbėjo apie benzodiazepinus – raminamuosius vaistus. Pasak psichiatro R. Aleknos, nors šių vaistų suvartojimo statistikos mūsų šalyje nėra, pasaulinė statistika ir asmeninė jo darbo su priklausomais žmonėmis patirtis rodo, jog priklausomybė nuo šių medikamentų yra ne retesnė nei nuo alkoholio ar kanapių.
Asmeninio gydymosi forma
„Kai žmogus patenka į ambulatorinį gydymą, mes pirmiausia turime įvertinti, kodėl jis vartoja. Šiuo metu stebiu tendenciją kalbėti apie tai, kad priklausomybės – tai tam tikros savigydos formos, asmeninis gydymasis nuo kažko, kas yra giliau paslėpta. Organizuojamos tarptautinės konferencijos, kuriose kalbama apie eigą: traumos, disasociaciniai sutrikimai, psichozės. Būtent traumų pagrindu išsivystę psichikos sutrikimai yra pagrindinis pasaulio visuomenės, psichiatrų objektas. Kai olandai ar norvegai pateikia sėkmingus priklausomybės ligų gydymo atvejus, jie pasakoja, kaip pirmiausia buvo orientuojamasi į vaikystėje patirtų psichotraumų gydymą. Yra nustatyta, kad moterys, kurios būdamos mažos mergaitės patyrė seksualinį išnaudojimą ar prievartą, 100 proc. vartoja narkotikus.
Taip pat daug rašoma ir kalbama apie tai, kad sunkesnės ir labiau žalojančios asmenybę psichotraumos, pavyzdžiui, tokios kaip seksualinis išnaudojimas, turi ne daugiau įtakos būsimos priklausomybės atsiradimui negu mažesnės psichotraumos, tokios kaip emocinis tėvų šaltumas. Tėvų šaltumas nulemia didesnę tikimybę atsirasti priklausomybei vėlesniame amžiuje ar psichikos sutrikimui. Mes dar dažnai labai paviršutiniškai žiūrime į šitos problemos priežastis. Dėl to susiduriame su tuo, kad nelabai išsprendžiame tą problemą“, – sakė psichiatras R. Alekna Lietuvos priklausomybės ligų instituto surengtoje konferencijoje.
Darbo su priklausomais žmonėmis principai
„Lietuvoje man teko dalyvauti vienoje konferencijoje, kur pranešėjas iš Buenos Airių kalbėjo apie kognityvinę elgesio terapiją gydant priklausomybes. Ir kai jis pasakė, kad, kai žmogus serga bipoliniu sutrikimu, pirmiausia reikia pagydyti bipolinį sutrikimą, kad vėliau būtų išspręsta priklausomybės problema, šalia sėdėjęs kolega lietuvis replikavo: ką jis čia nusišneka? Pas mus juk yra supratimas, kad psichinės ligos yra apskritai nepagydomos. Mano įsitikinimu, mes, kaip specialistai, galime žmonėms padėti pasveikti. Kad galėtume padėti pasveikti, turime remtis tam tikrais principais“, – sakė R. Alekna.
Psichiatras-psichoterapeutas R. Alekna apžvelgė pagrindinius darbo su priklausomais žmonėmis principus:
Abipusės pagarbos principas
Turintis priklausomybę žmogus nėra labai malonus klientas. Todėl tas pirmas principas, kad turi būti abipusė pagarba, jeigu mes norime pasiekti kažkokį rezultatą, yra labai sunkiai įgyvendinamas. Tai yra ne tik mūsų šalies bėda, tai tarptautinė problema. Niekas nenori dirbti su žmonėmis, kurie būna nemandagūs, nėra dėkingi ir t. t.
Motyvacija
Sėkmingame darbe su priklausomu žmogumi labai svarbus motyvacijos principas. Bet ne paciento, o daktaro motyvacijos. Priklausomybę turintys pacientai nėra motyvuoti, ypač pradinėse stadijose. Jų atėjimas į gydymąsi būna paremtas baime, artimųjų spaudimu, bet tai nėra rimtas pagrindas galvoti, kad jie iš tikrųjų nori gydytis. Jeigu mes, kaip specialistai, turime norą padėti, turime motyvaciją, tada randame tam tikrus būdus, kaip prie to žmogaus prieiti. Ir čia labai padeda, jei laikomės pirmojo principo – abipusės pagarbos.
Realūs reikalavimai
Mes matome gydytis norintį pacientą tam tikrame biologiniame amžiuje, bet puikiai žinome, kad visi žmonės, kurie turi psichikos sutrikimų, yra regreso stadijoje – ankstyvame psichologiniame amžiuje. Visi specialistų reikalavimai turi būti pamatuoti pagal paciento psichologinį amžių. O tas psichologinis amžius gali būti ir 4 metai, ir 12-a. Bet jokiu būdu ne tas amžius, koks yra pagal pasą.
Sąjunga su pacientu
Psichoaktyvių medžiagų vartojimo kontrolė galima per tam tikrą sutartį. Nereikia turėti iliuzijų, kad žmogus nustos vartoti tą pačią dieną, kai mes pasakysime kažkokį jam svarbų dalyką, ir kad nebus jokių atkryčių.
Kad būtų sudaryta sąjunga su pacientu, reikalingi dažni reguliarūs susitikimai. Kad atsirastų kontaktas ir abipusis ryšis, mes turime rodyti susidomėjimą ir pagarbą. Mažiau jam aiškinti, kaip jis turi gyventi, nes tai darė visi nuo vaikystės iki patekimo pas specialistą, bet klausytis. Aš asmeniškai vengiu kategoriškai kalbėti apie psichoaktyvių medžiagų vartojimą. Aš kalbu apie tai, kas vyksta jo gyvenime, kas vyko vaikystėje ir t. t. Dažnas pastebi, kad pirmą kartą jo klausia tokių dalykų. Jo niekada to nepaklausė ar neišklausė.
Sudarant sutartį reikia turėti omenyje, kad priklausomybę turintis žmogus tikrins ribas. Jokiu būdu nereikia jo kritikuoti, smerkti, jeigu jis tą sutartį sugriovė. Reikia būti labai atkakliems. Pastebėti bet kokią, kad ir menkiausią sėkmę sveikimo procese.
Gyvenimo struktūra
Reabilitacijos įstaigos vieną dalyką daro teisingai – įpratina žmogų prie struktūros. Struktūra suteikia saugumo jausmą, o saugumo jausmas suteikia daugiau kūrybinio požiūrio į savo situaciją. Globa ir struktūra yra pagrindas. Struktūros žmogaus gyvenime reikia, kad jis pradėtų bendradarbiauti ir kūrybiškai žiūrėtų į savo situaciją, pats imtų ieškoti sprendimų, kaip ją pakeisti.
Rašykite sėkmės planą
Atkryčio, krizės planas – kritikuoju juos, manau, žmogui reikia rašyti sėkmės planą. Turėjau galimybę pusantrų metų dirbti Norvegijoje dvigubų diagnozių skyriuje, iš pradžių manęs klausdavo, kodėl aš krizės plano nerašau. Paskui pamatė, kad tie pacientai, kuriuos aš prižiūriu, neatkrenta. Dėl to, kad aš sėkmės planą rašau. Žmogų reikia orientuoti į sėkmę, o ne į nesėkmę. Padėti jam mokytis iš sėkmingų pavyzdžių. Svarbu jiems pasakoti sėkmingus atvejus. Tikėjimas sėkme ir atneša sėkmę.
Liga ar pasileidimas?
Pasak psichiatro-psichoterapeuto R. Aleknos, stigma, kurią jaučia priklausomybe sergantis žmogus, yra labai didelė. Pasak specialisto, stigmos mažinimas vyksta labai lėtai ar net visai nevyksta.
„Juk mes niekaip negalime apsispręsti, ar tai liga, ar pasileidimas. Kai mes kalbame, kad tai liga ir ji nepagydoma, atimame žmogui bet kokią viltį. Jeigu mes tikime pasveikimo galimybe, žmogui pasveikus jis turėtų turėti galimybę gyventi kaip sveikieji, pavyzdžiui, vairuoti, dirbti ten, kur nori. Jeigu iš esmės keisime požiūrį, atsakysime į klausimą, ar tikrai galime jiems padėti, ar tikime jų pasveikimu, tuomet, manau, daug kas pasikeistų priklausomybe sergančių žmonių gyvenimuose“, – sakė psichiatras R. Alekna.